Dantų dygimas

Dantų dygimas

Dantų dygimas yra fiziologinis reiškinys, kuriam būdingas tolygus pavienių simetriškų dantų prasikalimas, kurį lemia genetiniai ir aplinkos faktoriai, pavyzdžiui, klimatas, urbanizacija, socialinės ir ekonominės sąlygos, epochos poslinkiai.

Paprastai kūdikiai gimsta be dantų. Kai kurių dantų susiformavimas ir prasikalimas vaisiaus vystymosi metu ir dabar yra retas reiškinys.

Europos populiacijose maždaug iš 2000 – 3500 gimusių kūdikių vienas gimsta su prasikalusiais dantimis. Dažniausiai tai yra apatinio žandikaulio centriniai kandžiai. Šie dantys yra silpni, dažnai pilkšvi ar rusvi, su beprasidedančiu kariesu kaklelio srityje. Apie tokius dantis dažnai matyti paraudusios ir paburkusios dantenos.

Tokio ankstyvo dantų prasikalimo priežastys nežinomos, nors kūdikiams, gimusiems su dantimis, gali būti diagnozuojama veido kaulų ir kietųjų danties audinių nesubrendimas vėlyvesniu periodu.

Dažniausiai, jei kūdikis gimsta turėdamas vieną ar kelis dantis arba jie prasikala praėjus l – 2 dienoms po gimimo, tai nieko blogo, tai tik anksti išdygę pieniniai dantys. Jei kūdikis yra sveikas, per anksti išdygę dantys netrukdo motinai jo maitinti arba šie dantys nesukelia jokių erozijų ar oopų ant kūdikio liežuvio, juos galima palikti.

Dažniausiai, gimus kūdikiui, dantys pradeda kaltis apatiniame žandikaulyje. Iš pradžių matyti kietoki iškilimai, dydžiu ir forma atitinkantys būsimų pieninių dantų vainikus. Paprastai 5,5 – 8 gyvenimo mėnesį apatiniame žandikaulyje, paskui viršutiniame pasirodo kandami dviejų centrinių kandžių kraštai. Po to apatiniame ir viršutiniame žandikauliuose prasikala šoniniai kandžiai. Taigi antrųjų gyvenimo metų pradžioje vaikas turi turėti 8 dantis. ( Beje, berniukų dantys dygsta šiek tiek anksčiau negu mergaičių. ) Po nedidelės pertraukos, 12-16 mėnesį pasirodo pirmieji pieniniai krūminiai dantys, 16-20 mėnesį pasirodo iltiniai, o 20 -30 mėnesį – antrieji pieniniai krūminiai dantys. Jei dantis dar neišdygęs, tuomet reikia ieškoti ir šalinti priežastis, sunkinančias jo dygimą. Pavyzdžiui, ligotiems vaikams pieniniai dantys gali kaltis sunkiau. Tada vaikas būna irzlus, gali pakilti kūno temperatūra, atsirasti nemiga, nepriaugti svorio, kartais mažyliui išberia odą. Jeigu šie reiškiniai nestiprūs, pakanka vaikui duoti gerti aviečių ar liepžiedžių arbatos, pamaitinti švelniu nedirginančiu maistu. Jeigu, dygstant dantims vaikas suserga kokia nors liga ( viršutinių kvėpavimo takų kataru, herpiniu stomatitu ir kt.), tuomet reikia kreiptis į vaikų ar šeimos gydytoją ir gydyti gretutinę ligą.

Per ankstyvo pieninų dantų prasikalimo priežasčių yra taip pat gana

daug. Maždaug 3 – 5 mėnesius anksčiau laiko pieniniai dantys, ypač kandžiai, prasikala llabai jaunų mamų pirmagimiams, taip pat vaikams, kurie gimsta per didelio svorio. Kartais toks labai ankstyvas pieninių dantų prasikalimas yra paveldimas. Nustatyta, kad pieninių dantų prasikalimą paankstina tyrimai, ypač sirgimo metu vaikui stipriai karščiuojant.

Anksčiau laiko nuolatiniai kandžiai, iltiniai dantys ir kapliai dažniausiai prasikala tuomet, kai per anksti prasikalė tie patys pieniniai dantys. Kadangi visi nuolatiniai dantys kartu prasikala ypač retai, tai per anksti kai kurie nuolatiniai dantys prasikala tuomet kai prieš laiką vaikas netenka tos pačios grupės pieninio danties. Kai kada, žandikauliuose formuojantis augliams, toje vietoje gali per anksti prasikalti visa dantų grupė.. Nuolatinių dantų ankstyvą išdygimą gali lemti augimo ir skydliaukės hormonų sutrikusi funkcija. Nors tais atvejais įtakos turi ir priešlaikinis brendimas.

Pieniniai dantys vėlai prasikala kur kas rečiau negu nuolatiniai. Vėlai prasikala pieniniai dantys vaikams, sergantiems rachitu, ūmiomis infekcinėmis ligomis, esant chromosomų anomalijoms, medžiagų apykaitos sutrikimams.

Pastebėta, kad išgydžius pieninių dantų karieso komplikacijas endodontiškai, vėliau rezorbuojasi pieninių dantų šaknys ir kartu vėliau prasikala nuolatiniai dantys. Prof. J. J. Pindborgas aprašė, dėl ko gali vėluoti arba net kuriam laikui būti sustabdytas kai kurių nuolatinių dantų dygimas: 1) dėl pernelyg plataus dygstančio danties vainiko; 2) kai anksti netenkama pieninių krūminių dantų, anksti išdygsta pirmas nuolatinis krūminis dantis ir per mažai lieka vvietos kapliams; 3) kai pasikeičia vietomis dantų grupės. Taip pat priekiniai nuolatiniai dantys prasikala vėliau ir sunkiau esant didesniam negu normalus dantų skaičiui. Per anksti išrovus pieninį dantį, ypač esant sveikam periodontui, alveolinės ataugos viršūnėje susidaro storas kaulinio audinio sluoksnis, trukdantis dygti nuolatiniam dančiui. Priekiniai dantys, ypač viršutiniai, gali laiku neprasikalti ir dėl alveolinės ataugos kraštą dengiančios gleivinės.

Pavėluotai dygstantys nuolatiniai dantys nustatomi vaikams, kurie gimsta per mažo svorio. Tai patvirtinto monozigotinių dvynių tyrimai: paprastai vienam iš dvynių, kuris gimė mažesnio svorio, diagnozuojamas vėlyvesnis dantų dygimas ir kaita.

Sergant įvairiomis endokrininės sistemos ligomis, dantys visada prasikala ne laiku – dažnai per anksti ir dar dažniau – per vėlai. Pirmas nuolatinis krūminis dantis, kurio fiziologinis prasikalimo laikas yra labai tvirtai genetiškai nulemtas, dažniausiai išdygsta laiku, bet vėluoja visų kitų nuolatinių dantų dygimas.